Lietuvių tauta nuo seno glaudžiai susijusi su medžiu. Protėviai medieną naudojo tiek statyboms, tiek karyboje, net ir įrankius iš jos gamino. Dauguma lietuvių pilių buvo medinės. Ne tik pilys ar tvirtovės, dvigubos dengtos tvoros, bokštai ir kiti gynybiniai elementai, tiltai, net ir šulinių rentiniai (jiems buvo naudojama ąžuolo mediena) labai ilgą laiką buvo statomi iš medienos. Lietuvių meilė medžiui neapsiribojo tik statybomis. Pakelės rūpintojėliai, mediniai kryžiai, įvairūs raižiniai akivaizdžiai liudija didžiulį lietuvio prisirišimą prie šios medžiagos.
Akmeniniai pastatai, skirtingai nei mediniai, Lietuvoje niekada gilių tradicijų neturėjo. Tiek kilmingi, tiek valstiečiai ilgą laiką teikė pirmenybę mediniam pastatui. Iki pat XVIII a. pabaigos valstiečių namai buvo renčiami tiesiog ant žemės, nenaudojant jokio pamato. Sienų rąstai buvo guldomi tiesiog ant žemės. Tarpas, susidarantis tarp sienos ir žemės, buvo užpilamas įvairiomis medžiagomis, kurias tik buvo galima panaudoti šiam reikalui. Ši tradicija skiriasi nuo kaimynų slavų, kur trobesiai dėl atšiauresnio klimato būdavo įkasami į žemę. Gyvenamieji pastatai nebūdavo dideli, keturkampio plano. Dydis būdavo apie 3x4 arba 4x4 metrų. Iki XIV a. grindis savo namuose įsirengti išgalėjo tik aukštesnį socialinį statusą turintys lietuviai. Paprastai jos buvo gaminamos iš skeltų ąžuolo, uosio arba skroblo rąstų. Jų storis siekdavo 3 cm, o plotis vidutiniškai apie 25-30 cm. Rąstų sienose likę tarpai kartais būdavo dengiami iš molio pagamintu tinku.
Yra skiriami trys sienos statybos būdai:
- stulpinis
- karkasinis
- rentinis
Stulpinis statybos būdas yra pats seniausias ir primityviausias iš jų. Stulpiniai pastatai būdavo keturkampio arba ovalo formos. Ankstyvaisiais laikais šie pastatai turėdavo atvirus židinius. Dėl savo nesandarumo, mūsų klimatui šis statybos būdas nelabai tinkamas. Nepasižymi jis ir ilgaamžiškumu. Todėl palaipsniui jį pakeitė modernesnis – karkasinis statybos būdas. Labiausiai paplito Klaipėdos krašte (XIV a.), priklausiusiame Prūsijai, o Lietuvoje jis pasirodė gerokai vėliau – tik apie XIX a. Nuo XVI a. lietuviai jau gyveno rąstiniuose namuose, kuriuos įvairuose Lietuvos regionuose vadino skirtingai. Žemaičiai juos vadino trobomis, aukštaičiai – pirkiomis, o suvalkiečiai – stubomis. Tos, kurios turėjo dūmtraukius, buvo vadinamos baltomis, o kurios jų neturėjo - juodomis. Kodėl jos taip vadintos, ko gero, plačiau aiškinti nereikia. Stogai paprastai būdavo dengiami šiaudais arba eglės žieve. Dažniausiai jie buvo keturšlaičiai arba dvišlaičiai. Nuo XVIII a. antros pusės pradėtos statyti dviejų galų trobos su kaminu. Apsisaugojimui nuo gaisro, ugniavietė būdavo atskiriama moliu apdrėbtomis sienomis. XIX a. padidėjo gyvenamųjų patalpų skaičius statomuose namuose iki 3-4. Turtingesni valstiečiai įsirengdavo seklyčią, kuri buvo skirta priimti svečiams Jai, kaip reprezentacinei patalpai, įrengti buvo naudojamos geriausios medžiagos. Stogai pradėti dengti ne tik šiaudais, bet ir čerpėmis arba skiedromis. Iš išorės namai dažnai būdavo puošiami įvairiais iš medienos išraižytais ornamentais. Juose dažnai būdavo vaizduojami įvairūs dar pagonybės laikus siekiantys simboliai, dažnas buvo gamtos, augalų motyvas. Ypatingą vietą užėmė žalčio, dažnai vaizduojamo su karūna ir žirgo motyvai. Įvairiai dekoruojamos buvo ir langinės.
Iš esmės Lietuva neturi išskirtinai savo sukurtos ir ištobulintos rentimo tradicijos. Tačiau nors tradicijos atkeliavo iš svetimų kraštų, jas lietuviai sėkmingai tobulino. Mūsų šalies dailides įtakojo tiek skandinavų, tiek rusų statybos patirtis, priklausomai nuo regiono. Tačiau tai nereiškia, jog lietuviai tik aklai kopijavo kaimynų patirtį. Priešingai, sėkmingai ją pritaikė, savo kruopštumu, darbo kokybe, nenusileido, o kai kur ir lenkė juos. Deja, XX a. katastrofos sunaikino per amžius nusistovėjusį gyvenimo būdą, tradicijas, keitė papročius, tame tarpe ir statybos įpročius. Daug ką reikėjo išmokti, daug ką reikėjo atrasti iš naujo, semtis patirties iš kaimynų, pritaikyti naujausias statybos žinias ir technologijas. Nugalėtas ir XX a. pradžioje atsiradęs stereotipas, esą medinis namas tinka tik valstiečiams. Tuo metu lietuviai iš esmės gyveno kaimuose. Miestuose jų buvo mažuma, tad atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei ir prasidėjus lietuvių migracijai į miestus, naujieji miestiečiai stengėsi atsikratyti valstietiško palikimo ir norėjo gyventi tik mūriniuose namuose, o į medinį būstą žiūrėjo paniekinamai. Tačiau laikai keičiasi: rąstinis namas dabar vėl populiarėja ir tampa prestižiniu, veržlaus, šiuolaikiško žmogaus būstu!
Natūralumas, prisirišimas prie gamtos, sveika gyvenamoji aplinka, patikimumas, ilgaamžiškumas visada buvo svarbūs lietuvio širdžiai, todėl rąstinis namas yra išties logiškas pasirinkimas!